Parduodamos pluoštinių kanapių  sėklos:

  • GLIANA

Kontaktai pasiteiravimui:

Kanapės Prancūzijoje

Šiek tiek Istorijos

Kanapių kilmės istorija persipynusi su žmonijos istorijos vingiais. Labiausiai paplitusi nuomonė, kad ši kultūra yra kilusi iš Azijos, o Kinijoje jos naudojimo pėdsakų aptikta Neolito laikotarpio radiniuose. Nuo ankstyvosios Antikos laikų, kanapės buvo auginamos dėl ypatingai stipraus pluošto ir aliejingų sėklų. Kanapių žiedų išskiriama lipni medžiaga kinų farmacijoje dėl savo „gydomųjų ypatybių“ buvo naudojama nuo XV amžiaus prieš Kristų. Vedose sakoma, kad kanapė – tai dievo Višnu plaukas, virtęs augalu. Tačiau šios kultūros pėdsakų neaptinkama nei senovės Egipte, nei hebrajų raštuose, kur minimas tiktai linas. Mercadier (1758) rašo, kad „Romėnai naudojo šį augalą laivų burėms ir virvėms, skirtoms tiek jūrai, tiek sausumai… Jie buvo sukūrę administruojamą kanapių tiekimo sistemą, prižiūrimą už tekstilę atsakingo Imperijos prokuratoriaus. Arabai atvežė šį augalą į Siriją, Šiaurės Afriką, paskui į Pirėnų pusiasalį, iš kur jis vėliau nukeliavo į Pietų Ameriką. Būtent tenai kanapės Meksikos žargonu buvo pavadintos marichuana. Taigi, tūkstančius metų kanapės buvo itin svarbus augalas žmonijos istorijoje, tačiau nuo XVIII amžiaus jį nurungė užjūrio pluoštiniai ir aliejiniai augalai, kuriais prekiavo kolonijinės imperijos, o dar vėliau, jau XX amžiaus pradžioje – sintetiniai pluoštai. Sunkaus darbo reikalaujantis kanapių derliaus nuėmimas rankomis ir mirkymas vandeyje iš dalies buvo kalti dėl šių pokyčių, bet tarp 1850 ir 1950 metų, kai burinius laivus pakeitė varomi varikliais, kanapėms kaip žemės ūkio kultūrai buvo suduotas lemiamas smūgis visame pasaulyje. Šiandien pluoštinė kanapė auginama kaip tradicinis tekstilinis augalas Azijoje ir kai kur Rytų Europoje, o dalyje Europos Sąjungos šalių taip pat ir pramoniniams tikslams. Kanapių auginimas draudžiamas Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal 1937 metų balandžio 14-tos dienos H.J.Anslinger nutarimą dar žinomą kaip „Marichuanos mokesčių aktas“, kuris, labai tikėtina, buvo priimtas dėl patentus sintetinėms medžiagoms turinčių bendrovių daromo spaudimo. Tai lėmė kanapių gamybos nutraukimą. Kanapių, kaip Prancūzijos žemės ūkio kultūros, istorija siekia dar Viduramžių laikus. Žemvaldžių asmeniniams poreikiams patenkinti kiekvieno regiono ūkiai turėjo savus kanapių laukus pačioje derlingiausioje žemėje, kurios derlingumas dar padidėdavo dėl natūraliai pasigaminančių trąšų. Buvo naudojamos visos augalo dalys: iš sėklų spausdavo aliejų lempoms ir klijų bei muilo gamybai, o vėliau – ir dažams gaminti (maistui sėklos buvo naudojamos gana retai). Likusias kanapių sėklų išspaudas naudodavo gyvulių pašarui. Iš stiebo gautą pluoštą naudodavo siūlams ir virvėms daryti, arba austi įvairaus storumo drobei. Didžiąją dalį kanapių produkcijos sunaudodavo buriniai laivai ir kariuomenė: tai virvės, trosai, burės, tentai, audiniai, plaušai plyšiams užkišti, žvejybos tinklai. Likęs kanapės kotas buvo turtingas šilumą teikiančios celiuliozės, todėl spragėdavo namų ir dirbtuvių židiniuose, ir taip pat buvo naudojamas degtukams gaminti. 1668 metais savo pasakojime „Kregždė ir maži paukšteliai“ Jean de La Fontaine mini kanapių naudojimą narvams ir spąstams daryti. Pagal pirmąją „statistiką“, surinktą Napaleono Bonaparto pavedimu, XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje buvo auginama apie 176 000 hektarus kanapių, ir kai kurie istorikai mano, kad Napaleono žygis į Rusiją iš dalies buvo numatytas ir siekiant užimti kanapių laukus Rytų Europoje. Kanapių auginimas vis labiau smuko: nuo 65 000 hektarų 1880 metais, iki apie 10 000 hektarų 1920, kol 1960 metais buvo likę vos 1000 hektarų. Šiandien ši kultūra vėl grįžta, ir didžioji dalis derliaus iš esamų 10 000 hektarų pirmiausia yra skirta specialaus itin aukštos kokybės popieriaus gamybai. Nors pagrindinė kanapių pramonė sutelkta Šampanės provincijoje, ši kultūra auginama visoje šalyje: nuo Bretanės iki Juros.

Šiek tiek botanikos

Kanapė arba „Cannabis sativa“ pagal Linėjaus 1753 metų apibūdinimą yra plačialapė piktžolė, kurios žiedynai neturi vainiko, priklausanti dilgėlinių klasei, kanapių šeimai. Šis augalas giminingas dilgelei ir apyniams. Didro redaguota žymioji Enciklopedija kanapei skyrė ištisus 11 puslapių! Kanapė – greitai augantis vienmetis augalas, jo augimo laikotarpis nuo 100 iki 130 dienų, o subrendę augalai siekia daugiau nei 4 metrų aukštį. Kanapės stiebas tiesus, kartais šakotas. Palmišką lapą sudaro 7 ilgi į plunksną panašūs segmentai smarkiai karpytais kraštais, kurių tamsiai žalią paviršių dengia sekreciniai plaukeliai. Vyriški žiedynai sudaro ilgus žalsvus kuokštus baltais kuokeliais. Moteriški žiedynai auga vienžiedžiu kūgiu lapų pažastyse. Vaisiai -- elipsės formos sėklos, marmuriniu paviršiumi, nuo 3 iki 6 mm ilgio. Šis augalas prisitaiko beveik prie visų augimo sąlygų (išskyrus pačias ekstremaliausias) dėl gilių pagrindinių šaknų sistemos (siekiančios 1/10 augalo dydžio). Paprastoji kanapė yra dvinamis augalas, kurio vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų augalų viršūnių. Prancūzijoje selekcijos būdu išvestos vienanamės kanapių rūšys, daugiausia auginamos Prancūzijoje ir Ukrainoje, kurių privalumai – vienodas augalų aukštis ir sėklos, užaugančios ant kiekvienos viršūnės. Vienanamiai augalai panašūs į dvinamių augalų moteriškus augalus, o jų vyriškas žiedas įsiterpęs žiedo kotelyje. Jei dirvožemis tinkamai paruošiamas, augančioms kanapėms nereikia jokios ypatingos priežiūros. Ši kultūra auga labai sparčiai ir dėl to užgožia kitus augalus, taigi su piktžolėmis kovoti nebereikia. Kenkėjų nėra daug, ir net jeigu pasitaiko, niekuomet neprireikia jų naikinti insekticidais ar pesticidais. Kovojant su retai pasitaikančiomis ligomims (sklerotina, maras, kt.) fungicidų neprireikia, ir, nors paukščiai labai mėgsta kanapių sėklas, derlius dėl to nenukenčia. Tačiau vienas kenkėjas vis dėlto išsiskiria iš kitų: džioveklė – tai kartais pasitaikantis vakarų Prancūzijoje augalas, kuris prisitvirtina prie kitų augalų šaknų Jis sumažina tiek pluošto kiekį, tiek kokybę ir tokia žala – dirvožemio nusilpimo ženklas – yra neatitaisoma metų metus, nes kol kas nėra žinoma, kaip su tuo kovoti. Taip pat, nors ir retai, arba aplink žiedynus gali augti parazitinis grybas dar vadinamas „velnio žole“. Mitas ir realybė Kanapes supantys mitai, žinoma, kilo dėl psichotropinių kanapių dervos savybių,kurios priklauso nuo augalo geografinės kilmės. Botanikai nevisuomet sutarė, ar „narkotinė kanapė“ ir pluoštinė kanapė priklauso tai pačiai rūšiai. XVIII amžiuje Linėjus pripažino tik vieninitelę rūšį, tačiau 1978 metais Brant ir Boucher išskyrė du porūšius: Cannabis sativa L. vulgaris arba pluoštinė kaapė, auganti švelnaus klimato zonose Cannabis sativa L. indica arba „narkotinė“ kanapė, auganti subtropinio klimato zonose Plika akimi neįmanoma atskirti vienos rūšies nuo kitos. Kilusi iš Kinijos kanapė, matyt, skilo į du porūšius prisitaikydama prie dviejų skirtingų ekotipų – pluoštinė kanapė, auganti vidutinio klimato zonose ir psichotropinė kanapė, auganti karšto klimato srityse. Per kelias kartas netgi naudojant to paties augalo sėklas, viena rūšis natūraliai gali pereiti į kitą pakeitus klimato sąlygas. Abu porūšiai turi psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau jų lygis taip skiriasi, kad porūšių atskyrimas visai pagrįstas. Augalas gali išskirti įvairų cheminių medžiagų kiekį, priklausomai nuo žemės ūkio ekotipo. Pagrindinis psichoaktyvus komponentas yra THC (kurį galima sintetinti laboratorijoje), randamas moteriškų augalų žieuose ir lapuose, bet ne sėklose, o taip pat ir kiti šios cheminės medžiagos izomerai. Medicininė kanapių vertė visuomet buvo siejama su unikaliomis jų savybėmis. Europoje įvairių iš kanapių gaunamų narkotikų vartojimas paplito XIX amžiuje. Baudelaire eksperimentai su šiomis medžiagomis iš dalies tapo jam įkvėpimo šaltiniu rašant knygą „Dirbtinis rojus“. Vėliau poetas pripažino, kad „ nė viena normali valstybė neišsilaikytų, jei būtų vartojamas hašišas; jis nedaro žmonių nei kariais, nei piliečiais…“ Herodotas teigia, kad skitai Irane (XVII – III amžius prieš Kristų) hašišą naudodavo švenčių metu svečiams linksminti. Žydinti narkotinės kanapės viršūnė, ypač moteriški žiedynai, išskiria lipnią, kvapią dervą, kuri surenkama ir supresuojama gaminant hašišą. Hašišas vartojamas įvairiais būdais (valgomas, įkvepiamas…), o jo psichologinis poveikis tebėra opus teisinis klausimas. Verta pažymėti, kad kolonijiniu laikotarpiu, ALTADIS tabako instituto (buvęs SEITA) pirmtakas vadinosi „Regie des Kifs et des Tabacs“ [Kifs ir tabako ministerija], kur žodis „kif“ reiškė žydinčias narkotinių kanapių viršūnes šiaurės Afrikoje. Pluoštinė kanapė, auginama Prancūzijoje, turi vis mažiau ir mažiau THC, ir nepasižymi jokiomis psihotropinėmis savybėmis. Kanapių auginimą reglamentuoja valstybė, ir bet kokios kanapės, išskyrus pramonines, yra griežtai draudžiamos (Viešiosios sveikatos kodekso R5181 straipsnis). Centrinis kanapių sėklų augintojų kooperatyvas augina ir rinkai teikia kanapių rūšis, sukurtas Nacionalinės kanapių pramonės federacijos (FNPC), ir dabar aprūpina didžiąją dalį Europos rinkos. FNPC dabar siūlo šešias pramoniniam naudojimui skirtas vienanamės kanapės rūšis, kurios skiriasi brendimo trukme ir kurių THC kiekis tėra 0,1%. Dar viena nauja rūšis buvo išvesta 2005 metais: tai Santhica 27, kurioje THC kiekis sudaro 0,0%, ir kuri jau pateko į plačiąją rinką.

Šiek tiek apie auginimą

Kanapių auginimo būdai Prancūzijoje turi ilgas tradicijas. Išsivysčius agronomijos mokslui ir ištobulėjus mechanikai, kanapių auginimas žemdirbiams tapo paprasta ir pelninga veikla. Kanapes auginant nereikia drėkinimo ar ypatingos priežiūros. Tai natūralus procesas, lengvai integruojamas į žemdirbystės ciklus dėl to, kad nuėmus kanapių derlių dirva lieka švari ir sveika, o dirvožemio derlingumas, pagal atliktus tyrimus, netgi padidėja. Kanapės dygsta ir auga labai sparčiai, užgoždamos visas nepageidaujamas žoles, ir nepalikdamos joms šviesos, maisto medžiagų bei galimybių daugintis. Todėl kanapės yra puiki kultūra sėjomainai. Naudojami du apdirbimo būdai, sodinant balandį arba gegužę: - Derliaus nuėmimas pluoštui nekuliant, nuo rugpjūčio iki ankstyvo rugsėjo: nupjaunama, savaitę laikoma gubose, ir vėliau susukama į ritinius. Sėklas galima nukulti rankiniu būdu. - Derliaus nuėmimas sėkloms ir pluoštui rugsėjo pabaigoje: nukuliamos sėklos, augalą iškart nupjaunant ir suguldant ant žemės, o vėliau išdžiūvę stiebai susukami į ritinius. Derliaus nuėmimo būdą pasirikti reikia jau sėjos metu, o pasirinkimas itin priklauso nuo klimato sąlygų ir regiono žemės ūkio infrastruktūros. Nuimant sėklas reikia, kad augalai liktų lauke maždaug 15 dienų ilgiau negu tei, kurie auginami tik pluoštui. Kūlimas sumažina pluošto išeigą maždaug viena tona hektarui (anstyvosios veislės, nuostoliai kuliant, viršūnių nupjovimas…) Nors ir ne toks pelningas, sėklų nuėmimas ne iš karto yra paprastesnis, o pajamos iš hektaro stabilesnės. Dabar Prancūzijoje Šampanės provincija yra vienintelė nuolat tiekianti sėklas. Kanapių sėklų derliaus nuėmimui reikia specialios technikos, sukurtos remiantis senųjų žemdirbystės metodų tyrimais. Tačiau šis pluoštinis augalas linkęs susisukti ir augti tokiais sunkiai technikai įveikiamais kampais, kad technikos vairuotojams tikrai prireiks kantrybės.

Šiek tiek inžinerijos

Sudėtinė medžiaga, biolologiškai suyranti 100 %, plastinių technologijų produktas, sukurtas ir taikomas įvairiausiems gaminiams. Po nuosmukio 1960 metais, kanapių auginimas vėl ima atsigauti, sutapus žemdirbių ryžtui išsaugoti savo žinias ir augančiai specialaus popieriaus paklausai pramonėje. Išnyksta senų skudurų, anksčiau naudotų popieriaus gamybai, rinka, o popieriaus gamyba iš augalinių žaliavų verčia aukštos kokybės atsparaus ir itin plono popieriaus gamintojus (popierius cigaretėms, filtrams bei „pur chiffon“ popierius) atsigręžti į kanapes, siekiant užtikrinti nuolatinį natūralios, ekologiškos, kokybiškos ir nebrangios žaliavos srautą. Gamintojai stato pluošto perdirbimo fabrikus ir patentuoja pluošto išgavimo sistemas, būdami visiškai užtikrinti, kad jie parduos žaliavą popieriaus gamintojams, kuriems per sudėtinga imtis atsakomybės pasirašinėti sutartis su žemdirbiais ar valdyti kanapių pluošto perdirbimo gamyklas. Atsivėrus pramonės rinkoms vėl buvo atgaivinta jau beveik beišnykstanti žemdirbystės šaka. Kanapių augintojai nepaliaujamai dirbo, kad ištobulintų kanapių auginimo, derliaus nuėmimo ir sandėliavimo būdus, ir taip gautų kokybišką produktą. Lygiagrečiai vykdomos mokslinių tyrimų programos, tobulėjanti pluošto apdirbimo sistema sudarė galimybes sukurti ir rinkai pateikti nuojus gaminius, kurie gaunami iš atskirų augalo dalių. Kanapių sėklos (prancūziškai chenevis) parduodamos ne tik sėjos tikslams; tai taip pat ir pašaras mažiems naminiams gyvūneliams, ir jaukas žuvims, neskaitant kitų panaudojimo būdų. Jų gamyba Prancūzijoje siekia vidutiniškai 5000 kubinių tonų per metus, iš kurių 85% eksportuojama. Išspaudus kanapių sėklas gaunamas valgomasis aliejus, turtingas proteinų. Jo taikymo galimybės dar tiriamos: maistas, kosmetika, muilo gamyba, kuro priedai. Likusios išspaudos yra puikus pašaro priedas gyvuliams. Pluoštas sudaro apie 30% stiebo svorio. Iš jo gaunamas bruktas pluoštas, kuris yra labai stiprus, ilgas, pasižymi itin gera absorbcija ir beveik nepūva. Dažniausiai šis pluoštas naudojamas itin plono ir kokybiško popieriaus gamybai. Tekstilės pramonė taip pat iš naujo atranda kanapių pluoštą, kadangi išvystytomos naujos brukimo ir šukavimo bei ekologiškos priemaišų pašalinimo technologijos (taip pat daug vilčių teikia ir priemaišų pašalinimo enzimais technologija). Tai leidžia sukurti vis plonesnius audinius, ypač kai kanapių pluoštas maišomas su kitais pluoštais, tokiais kaip šilkas, ir taip atsiranda medžiagos, kurios yra labai paslankios ir tuo pat metu – atsparios. Kanapių pluoštas dabar vertingiausias yra tose pramonės šakose, kurios nori pakeisti mineralinius pluoštus, ar tai būtų izoliacinė vata, gamybai nereikalaujanti didelių energijos sąnaudų, ar tvirtos polimerinės medžiagos (perdirbama plastmasė statybai, pakavimui ir automobilių pramonei), ar para-tekstilės gaminiai (perdirbami ploni kilimai garso ir šilumos izoliacijai). Senieji virvių gamintojai vis dar naudoja natūralų kanapių pluoštą įvairioms reikmėms žemės ūkyje, jūrinių laivų virvėms, gyvulių auginimui, balnų gamybai, odos darbams, batsiuvystei. Nors šios taikymo sritys išlieka vertingos, jų rinkos dalis vis dėlto lieka maža. Kanapių nuobrukos panašios į medį ir sudaro maždaug 50% viso stiebo. Jos dažniausiai naudojamos kaip kraikas retiems gyvūnams ir naminiams gyvuliams: arkliams, triušiams, paukščiams, šunims ir gyvatėms dėl savo absorbcinių savybių (sugeria 10 kartų daugiau negu šiaudai). Augalas auginamas be specialių chemikalų, todėl gyvūnams nekyla alergijos grėsmė. Nedidelis šios medžiagos svoris ir puikios garso ir šilumos izoliacijos savybės paskatino sukurti naujas statybines medžiagas: išlyginantį ir izoliuojantį pagrindą medinėms grindims, birias izoliacines medžiagas, lengvą izoliuojantį cementą. Kanapių pluoštas taip pat pradedamas naudoti presuotų plokščių gamyboje. Be to, šios medžiagos taip pat patenkina nuolat augančią sveikatai nežalingų ir ekologiškų pramonės gaminių paklausą. Dulkės, liekančios nubrukus pluoštą supresuojamos į gabaliukus, kurie naudojami kaip augalinis kraikas, itin mėgstamas kačių. Supresuotos stambesniais gabalais jos naudojamos kaip pašarinė celiuliozė galvijams. Daugybė keisčiausių senovinių ir šiuolaikinių kanapių gaminių naudojimo sričių liudija svarbią šio augalo vertę: pakulos santechnikos darbams siūlai ir drobė tradiciniam vertingų knygų įrišimui kanapių nuobrukos naudojamos tam tikrų rūšių bitėms privilioti plonos virvutės karščiui atsparioms formoms sutvirtinti liejant varpus fejerverkai psichoaktyvios ingridientinės medžiagos medicinos tikslams presuotos nuobrukos grybams auginti gryno kanapinio pluošto virvės nelaisvėje auginamoms bezdžionėms specialios kanapių produktų parduotuvės maisto produktai, neseniai patvirtinus naujos gatavų drabužių linijos kanapių nuobrukų naudojimas augalininkystėje dirvožemiui uždengti, siekiant išlaikyti drėgmę ir išvengti piktžolių kanapių turizmas, su muziejais ir rekonstrukcijomis eterinis kanapių aliejus parfumerijos tikslams, vertinamas dėl savo kultūrinių asociacijų bei aromato

Šiek tiek ateities

Statybos pramonė atveria didžiules galimybes kanapių gaminiams, ypač jų kaip izoliacinės medžiagos taikymui. Tokios produkcijos gamybą iš dalies vykdo ir stambiosios statybų pramonės šakos. Neseniai išaiškėję problemos su asbestu privertė ieškoti asbesto pakaitalų, kurie būtų aukštos kokybės, nepavojingi aplinkai, ir, svarbiausia, netoksiški. 1975 metais Grenoblio Techninis popieriaus, kartono ir celiuliozės centras paskelbė mokslinių tyrimų studiją, kurioje rekomenduojama naudoti kanapes stipriam, ir kartu plonam pakavimo popieriui gaminti. Jei įstatymai vieną dieną apribotų sintetinių medžiagų naudojimą pakuotėse, tai iš tiesų taptų veina iš kanapių pramonės augimo ir vystymosi sričių. Neseni moksliniai tyrimai atvėrė plačias panaudojimo galimybes 100% kanapių pluošto veltiniui: jis naudojamas automobilių pramonėje, kur reikia spręsti tokias problemas kaip senų automobilių sunaikinimas, ir auga lengvai perdirbamų ir aplinkos neteršiančių medžiagų poreikis garso izoliacijai mašinos viduje ir sėdynių vidui gaminti. Pakeitus stiklo pluoštą kanapių pluoštu sudėtinėse medžiagose su polivinilu arba polipropilenu, galima pagaminti platmasę, kurios fizinės savybės yra tokios pat, o svoris 10% mažesnis nei paprastos, taigi žymiai sumažėja ir energijos suvartojimas automobilių ir transporto pramonėje. Būdama atsparesnė pažeidimams, tokia plastmasė taip pat sumažina nusidėvėjimą surinkimo linijose. Kanapių pluoštu sutvirtintą plastmasę galima perdirbti ją sutraiškant ir dar kartą perlydant, o panaši operacija su mineraliniais pluoštais yra beveik neįmanoma, nes sutrynus juos į miltelius suardoma vidinė tokios plastmasės struktūra. Taikymo sričių sąrašas ilgas, ir vis ilgėja augant energijos kainai, o energijos sąnaudos mineraliniams pluoštams gaminti yra didžiulės. Apdirbtos netoksiškomis pelijimą ir ugnį stabdančiomis medžiagomis kanapių pjuvenos naudojamos kaip izoliacinė medžiaga pastatų ertmėms užpildyti. Bitumu (asfaltu) dengtos kanapių nuobrukos gali būti naudojamos kaip išlyginantis pagrindas grindims. Toks pagrindas pasižymi šilumos ir garso izoliacija, kurios neturi grindų lentos. Nors legvo cemento gamybai reikia švarių ir gerai atrinktų kanapių nuobrukų bei tinkamai parinkto kalkakmenio, tačiau jis gaminamas nenaudojant jokių kitų medžiagų. Toks cementas pasižymi puikiomis techninėmis savybėmis, tai yra šilumos ir garso izoliacja, lengvu formavimu, gera absorbcija. Toks cementas naudojamas ir pastatų renovacijoje, ir naujose statybose, kur iš jo gaminami šilumą izoliuojantys cemento bolkeliai, sienų paneliai ir perdangos, izoliuojančios medžiagos palėpei, izoliuojantis tinkas ir kitos statybinės medžiagos. Bet, visų svarbiausia, toks cementas pasižymi puikiomis hidroterminėmis ypatybėmis, kurios žymiai padidina pastatų komfortą ir energijos efektyvumą. Vykstant žaliavų poreikio evoliucijai, techninės ir ekologinės iš kanapių pluošto ir kalkakmenio pagamintų medžiagų savybės, o ypač savybė sugerti anglies dvideginį, sukuria didžiulį potencialą kanapių pramonės vystymuisi. Dėl savo prigimtinio atsparumo, kanapės tampa itin svarbia medžiaga gaminant aplinkai nekenkiančius produktus. Dabartiniai moksliniai tyrimai siūlo įvairiausių pakaitalų biologiškai nesuyrantiems arba žmonėms ir aplinkai žalingiems produktams, tokiems kaip asbestas, stiklo pluoštas, sintetinės medžiagos, kuras, etc. Iš kanapių gaminamų produktų taikymo vairovė taip pat išsprendžia ir per didelio miškų naudojimo problemas. Kaip atsinaujinantis išteklis, kanapės vieningai laikomos ekologišku produktu, kurį lengvai galima taikyti ir sėjomainai. Prancūzijos kanapių pluošto apdirbimo gamyklos įsikūrusios pačiame kanapes auginančio regiono centre. PDM korporacija Sarthe mieste, daugiausiai gaminanti popieriaus gaminius, kasmet perdirba maždaug 2000 hektarų kanapių. Chanvriere de l’Aube, 1974 metais Champagne regione įkurtas kooperatyvas, buvo įsteigtas šio regiono kanapių augintojų iniciatyva. Jis lieka didžiausia bendrove Europoje pagal perdirbamų kanapių kiekį: beveik 45 000 tonų kanapių per metus (maždaug 6000 hektarų plantacija), ir 60% savo produkcijos eksportuoja. 1996 metais bendrovė pasistatė eksperimentinį biuro pastatą, kuris taip pat puikiai parodo iš kanapių pagamintų medžiagų galimybes statybos pramonėje. Šios dvi bendrovės itin svarbios istoriškai, nes būtent jų atkaklumas lėmė, kad kanapių auginimas Prancūzijoje išliko, nors ši žemės ūkio šaka 1960 metais buvo beišnykstanti. Eurochanvre, įsikūrusi Haute-Saone mieste, yra pati dinamiškiausia bendrovė vystymosi atžvilgiu, su laboratoriniu Agro Fibre Technologie fabriku, Dijon mieste. Šis fabrikas daugiau kaip 5 metus kūrė kanapių pluošto plastmasę. Perdirbimo gamykla Terrachanvre, Cotes du Nord mieste, eksperimentuoja su ekologiškų kanapių produkcija, auginama maždaug 200 hektarų plote.

Šiek tiek paradokso

Yra šioks toks paradoksas, kylantis dėl narkotinių kanapių kaip tam tikrai šiuolaikinės visuomenės daliai svarbios psichotropinės medžiagos vartojimo, ir todėl pluoštinių kanapių ūkis atsiduria dviprasmiškoje padėtyje, kai reikia paaiškinti, kas tai yra. Politiniai įvairių vyriausybių požiūriai prieštaringi ir neatsižvelgia į istorines, pramonines bei medicinines šio augalo ypatybes, kurių šaknys glūdi tūkstantmetėje žmonijos istorijoje. Tai įrodo tiek modernios, tiek senosios literatūros apie šį augalą gausa, nors tokia literatūra dažnai yra partizaninio ir subjektyvaus pobūdžio. Taip pat tai rodo ir visur paplitę „ilgieji“ popierėliai cigaretėms sukti, puikiai popieriaus fabrikuose pritaikyti labai konkrečioms, tačiau vis dėlto nelegalioms cigaretėms daryti. Kanapių auginimo atgaivinimas ir iš jų gaminamos produkcijos evoliucija siejami, ir socialine ir politine prasme, su dviem esminėmis šio augalo savybėmis: naudingu pluoštu ir nušviečiančia derva. Šios žemės ūkio šakos vystymasis priklauso nuo naujų rinkų įsisavinimo. Nemažai ekkonomikos veiksnių dabar palankūs kanapių pramonei, įskaitant ir žaliavų trūkumą, energijos kaštus, ekologiškesnių medžiagų poreikį ir naujus teisės aktus, kuriuose pabrėžiama ekologijos svarba. Šios sąlygos neabejotinai yra palankios kanapių, kaip kultūros vystymuisi. Prancūzijos kanapių augintojai puikiai integravo kanapes į savo žemės ūkį, naudodami pažangiausias kanapių auginimo, nuėmimo ir perdirbimo techologijas. Remdamiesi giliomis tradicijomis, jie geriausiai gali spręsti apie šio augalo vertę, ir tikrai pagrįstai tiki jo ateitimi.

PADĖKA

Per kelerius darbo su šiuo projektu metus, aš sulaukiau daugelio su Prancūzijos kanapių pramone susijusių žmonių palaikymo, padrąsinimo ir pagalbos. Norėčiau šią knygą skirti tiems vyrams ir moterims, kurie taip entuziastingai man padėjo ir kartais buvo labai atlaidūs man, kaip fotografui, taip pat ir tiems, kurių nuotraukų nėra šiame leidinyje, tačiau kurie prisidėjo, kad visa kita būtų matoma. Ypač norėčiau padėkoti Nadya Bertaux, už leidinio maketą, be kurio ši knyga niekuomet neatsirastų. Ir galiausiai, dėkoju Renaud Alberny, parašiusiam skyrių pavadinimus. Henri-Alain Segalen, fotografas

Klasifikacija: 

Partneriai