Parduodamos pluoštinių kanapių  sėklos:

  • GLIANA

Kontaktai pasiteiravimui:

Duomenys iš Upytėje parašytos ataskaitos apie dilgėlių auginimą

Iki tol, kol medvilnė tapo svarbiausia tekstilės medžiaga Europoje, žmonės naudojo vietinę žaliavą tekstilei – linų, kanapių, o taip pat, tik rečiau, ir dilgėlių pluoštą. Teigiama, kad žmonės dilgėles pluoštui naudojo nuo bronzos amžiaus (Whitney, Gibbs, 2006). Pirmieji dokumentai, fiksuojantys dilgėlių pluošto panaudojimą, yra Nestoro (900 m. a. metai) raštai bei XII-o amžiaus dokumentai. Manoma, kad tuo metu žmonės naudojo laukinių dilgėlių, augančių netoli gyvenviečių, pluoštą (Vogl, Hatl, 2003). Teigiama, jog dilgėlės buvo augintos Skandinavijoje, galbūt ir Škotijoje, iki XVIII a. (Whitney, Gibbs, 2006). Plačiau auginti dilgėles pradėta XIX amžiuje (Hartl, Vogl, 2002). Dilgėlių pluoštas tekstilei centrinėje Europoje buvo naudojamas iki antrojo pasaulinio karo (Bacci ir kt., 2007). Pirmojo ir antrojo pasaulinių karų metu dilgėlių pluoštas buvo medvilnės pakaitalu. 1940 m. Vokietijoje ir Austrijoje auginta apie 500 ha dilgėlių, kurių pluoštas buvo naudotas tekstilei (Hartl, Vogl, 2002). Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietija iš dilgėlių pluošto gamino uniformas armijai (Grieve...). Tačiau vėliau šis augalas pluoštui nebebuvo auginamas, o antrojo pasaulinio karu metu buvo sunaikinti ir dilgėlių perdirbimo įrenginiai (Hartl, Vogl, 2002). Dilgėlių pasaulyje sutinkama apie 40 rūšių (Petkevičius, 1998), kituose šaltiniuose jų rūšių ir porūšių nurodoma arti 90 (Sorting Urtica ...). Lietuvoje minimos 3 jų rūšys – didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.), gailioji dilgėlė (Urtica urens L.) ir, kaip rečiau pasitaikanti, kanapinė dilgėlė (Urtica cannabina L.) (Petkevičius, 1998; Dilgėlė...). Kituose šaltiniuose minimos tik pirmosios dvi Lietuvoje sutinkamos dilgėlių rūšys – didžioji ir gailioji (Grigas ir kt., 1998; Snarskis, 1968). Pastaruoju metu pasaulyje kilęs susidomėjimas didžiosios dilgėlės (Urtica dioica L.) (1 pav.), kaip alternatyvaus pluoštinio augalo, tyrimu ir auginimu. Dilgėlių pluoštas, išgaunamas iš stiebų, yra panašaus stiprumo kaip linų pluoštas. Jis naudojamas špagato ir rūbų gamybai. Taip pat iš dilgėlių galima padaryti geros kokybės popierių. Dilgėlės pluoštui nuimamos ankstyvą rudenį ir klojėjamos, kad lengviau būtų išgauti pluoštą. Pluošto dilgėlėse būna mažiau nei linuose, jį sunkiau išgauti (Urtica dioica...). Anglijoje augančių didžiųjų dilgėlių tipai turėjo 4-7 % pluošto. Vokiškų dilgėlių klonų pluošto išeiga svyravo nuo 6,7 iki 9,7 %. Keturių ištirtų vokiškų dilgėlių klonų pluošto išeiga buvo 11,8-14,1 %, o austriškų dilgėlių klonų pluošto – 16-18 %. Taigi, norint auginti dilgėles pluoštui, vertėtų įsigyti selekcijos būdu sukurtų klonų, kuriuose pluošto būtų galimai daugiau (Nebel ir kt., 2002). Atliekos po pluošto išgavimo yra geras biomasės šaltinis, gali būti naudojamos cukraus, krakmolo, proteinų, etilo alkoholio gamybai (Urtica dioica...). Auginamos pluoštinės dilgėlės yra pagerinta laukinių dilgėlių forma. Pluošto išeiga nuo 5 % laukinėse dilgėlėse buvo padidinta iki 17 % dabartinių auginamų pluoštinių dilgėlių stiebuose (skaičiuojant nuo sausos masės). Vokiečių mokslininkas Bredemann dilgėlių selekcijai atidavė virš 30 metų. 1918-1950 m. jis tyrė apie 170 skirtingos kilmės dilgėlių, iš kurių geriausi klonai buvo atrinkti kryžminimams, atsižvelgiant į atsparumą šalčiui, gerą augimą (ilgi ir nešakoti, tiesūs stiebai, daug lapų, stiprūs auginiai) bei didelis pluošto kiekis. Kai kurie šio selekcininko klonai iki šiol yra išlikę Vokietijos mokslo tyrimo institutuose, tačiau šiuolaikinių tyrimų duomenimis, jų pluoštingumas nėra labai didelis (Hartll and Vogl, 2002; Hartll and Vogl, 2003). Pastaruoju metu dilgėlių tyrimais, jų panaudojimu pluoštui gauti Europoje labai domisi Austrijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Suomijos mokslo darbuotojai (Nettle...). Tačiau pažymima, kad dilgėlės gali būti ne tik naudingos, bet ir žalingos žmogui – dilgėlių plaukelių, įkvėptų į plaučius, poveikis lyginamas su asbesto, kuris priskiriamas kancerogenams, poveikiu. Dorojant dilgėlių derlių arba jas perdirbant reikia atkreipti į tai dėmesį (Whitney, Gibbs, 2006). Senesnėje literatūroje (Brdemann‘o laikų, apie 1959 metus) minimi 3-4 iki 8 t ha-1 sausos masės dilgėlių klonų derliai. Neseniai vykdytuose projektuose gauti ir mažesni, ir didesni derliai. Schmidke‘ tyrimuose trečių metų dilgėlių derlius buvo 5,6-9,7 t ha-1 (Vogl, Hatl, 2003). Žemutinėje Austrijoje dilgėlių klonai buvo tirti 1997-1999 m. Analizuojami buvo antrų ir trečių augimo metų augalai. Antrų augimo metų penkių pluoštinių dilgėlių klonų sausos stiebų masės derlius svyravo nuo 2,3 iki 4,7 t ha-1. Trečių augimo metų penkių pluoštinių dilgėlių klonų sausos stiebų masės derlius buvo kur kas didesnis ir svyravo nuo 5,6 iki 9,7 t ha-1 (derlius padidėjo dėl stiebų skaičiaus bei stiebo aukščio padidėjimo, lyginant su antrų augimo metų pasėliais) (Hartl, Vogl, 2002; Vogl, Hatl, 2003). Tirtuose pluoštinių dilgėlių klonuose maksimali pluošto išeiga buvo iki 16 % nuo sausos stiebų masės. Pluošto išeiga labiausiai priklauso nuo genotipo bei šiek tiek nuo auginimo metodų bei aplinkos sąlygų (metų meteorologinių sąlygų, tarpueilių pločio, įsėlio). Tankesnio pasėlio derlius gaunamas didesnis (Vogl, Hatl, 2003). Pluošto išeigai bei kokybei įtakos turi ir derliaus nuėmimo laikas (reiktų nuimti subrendusius stiebus), stiebo dalis (viršutinėje dalyje pluošto daugiau), tręšimo azotu (optimalus N kiekis nenustatytas, tačiau jo perteklius gali turėti neigiamos įtakos pluošto kokybei), perdirbimo metodas (naudojama įranga, perdirbimo intensyvumas, panaudoti chemikalai) (Vogl, Hatl, 2003). Pastebėta, jog klonai, užauginę didelį sausos masės derlių, turėjo mažą pluošto išeigą. Tirtų klonų pluošto kokybės skirtumų nenustatyta. Pažymima, kad dėl skirtingos viršutinės ir apatinės stiebo konsistencijos, pluoštas buvo heterogeniškas (pluošto stiprumas, pluošto ilgis ir kt. labai variavo). Apatinė dilgėlių stiebo dalis turi daugiau medienos. Praktiniais sumetimais būtų gerai dilgėlių stiebą dalinti į 2 dalis, viršutiniąją naudoti tekstilės tikslams, apatiniąją – izoliacinėms medžiagoms gaminti. Nors tai padidintų savikainą, pluošto produkcijos kokybė būtų geresnė (Hartl, Vogl, 2002). Auginat geros selekcinės medžiagos dilgėles (Austrijoje ir Vokietijoje sukurtus klonus), bandymų plotuose gautas 6-8 t ha-1 sausų stiebelių derlius, neapdoroto pluošto kiekis juose buvo iki 25 % (1,5-2,0 t ha-1) (Nebel ir kt. , 2002). Kituose tyrimuose vokiškų klonų dilgėlės išaugino 604-985 kg ha-1 pluošto (Grundmann, 2007). Italijoje 2006-2007 m. tirti (derlius imtas 2007 m. liepos mėn.) vokiški dilgėlių klonai augo ir vystėsi gerai, užaugino vidutiniškai 1,71 m aukščio, 5,2 mm diametro stiebus. Bendras žalios masės kiekis gautas apie 4600 g m-2, stiebai sudarė apie 90 %. Vidutinis stiebų orasausės medžiagos kiekis buvo 1542 g m-2, tai atitiktų 15,4 t ha-1 sausų stiebų derlių. Pirmamečių dilgėlių stiebuose maksimalus pluošto kiekis buvo 10 %. Daugiausiai pluošto buvo išgaunama iš vidurinės stiebo dalies. Antrais tyrimų metais maksimalus pluošto kiekis, nustatytas dilgėlių klonų 169 ir 205 vidurinėje stiebo dalyje, buvo 13 % (Bacci ir kt., 2007). Kitame šaltinyje nurodoma, jog vidutinė pluošto išeiga buvo 11 %, pluošto derlius – 1696 kg ha−1 (Bacci ir kt., 2009). Vokiečių tyrėjai teigia, kad ekonomiškai dilgėles auginti naudinga tik tada, jei pluošto išeiga iš sausų stiebų yra virš 10 % (Dreyer, Dreyling, 1997). Klono grynumui palaikyti, geriausia pluoštines dilgėles dauginti nukerpant viršūnes, jas įšaknijant šiltnamyje, vėliau perkeliant į lauką. Dauginant vegetatyviniu būdu palikuonys turėtų paveldėti tik to individo savybes (Vogl, Hatl, 2003). Ir kitų šaltinių teigimu, dauginimas sėklomis neužtikrina homogeniško dilgėlių pluošto produkto (Gatti ir kt., 2009). Dilgėlių sėjinukų (sėklomis padaugintų dilgėlių) pluošto išeiga iki 2 % gauta mažesnė nei motininio augalo (auginant juos vienodomis sąlygomis) (Vogl, Hatl, 2003). Vegetaciniu būdu galima dalinti bet kuriuo augimo sezono metu. Galima sodinti ir tiesiogiai į jų nuolatinę augimo vietą (Urtica dioica...). Literatūroje rasti tik bendrų augalų auginių įšaknijimo sąlygų aprašymai (Поликарпова, 1990). Auginiai vegetatyviniam dauginimui kerpami aktyvaus augimo metu, nukerpami sekatoriumi (dideliuose plotuose galima pjauti pjaunamąja). Nupjauti auginiai sudedami į krepšius (juos sudrėkinant), kibirus (kurių dugne įpilama vandens) arba į polietileno maišus ir kuo greičiau pristatoma į auginių paruošimo vietą. Pašalinami nuvytę lapai. Pjaustant auginius, daigui turi likti bent 1 išsivystęs lapas, nes neužaugę lapai baigia naudoti auginio maisto medžiagas. Karpant ūglį į keletą dalių, kad būtų patogiau sodinti, nuskinami apatiniai 2-3 lapai (ši dalis bus žemėse), pjūvis daromas 0,5-1 cm žemiau bamblio pažastinių pumpurų lapų vietoje). Viršūnei taip pat paliekama 1-2 bambliai (lapų prisegimo vietos, pjūvis daromas virš antro bamblio). Optimali daugelio augalų rūšių auginių įšaknijimo temperatūra 22-30 ºC. Substrato temperatūra turėtų būti 2-3 ºC didesnė nei aplinkinio oro temperatūra. Didžiausias oro drėgnumas (įvairiems augalams jis būna 70-98 %), reikalingas kol formuojasi kaliusas, turi būti drėkinami lapai. Įsišaknijus auginiams, drėgnumas turėtų būti sumažintas. Šiais pagrindiniais vegetatyvinio augalų dauginimo principais buvo bandoma sekti vykdant mūsų tyrimus. Tik 2009 m. pavyko rasta literatūros nuorodų, kad domimasi dilgėlių dauginimo metodais, vykdomi tyrimai. Italijoje buvo tirtas vegetatyvinis dilgėlių dauginimas sukarpant segmentais (in vivo) ir naudojant audinių kultūrą. Abu dilgėlių dauginimo būdai buvo sėkmingi (Gatti ir kt., 2009). Kadangi vienas iš mūsų tyrimų tikslų yra parengti rekomendacijas dilgėlių auginimui Lietuvoje, tad domėjomės literatūra ir šiuo klausimu. Veislės. Europos Sąjungoje nėra registruota pluoštinių dilgėlių veislių. Skirtingi pluoštinių dilgėlių klonai buvo aprašyti Bredemann‘o ir paskelbti Dreyer (Vogl, Hatl, 2003). Dirvos parinkimas. Dilgėlės gali augti derlinguose smėlio, priemolio bei molio dirvožemiuose. Gali augti rūgščiuose, neutraliuose bei šarminiuose dirvožemiuose. Mėgsta saulėtas vietas, bet gali augti ir pusiau pavėsyje. Mėgsta drėgnus dirvožemius. Gerai auga fosforo ir azoto turtinguose dirvožemiuose (Luna, 2001; Urtica dioica...). Auginant pluoštui, reiktų auginti tik turtinguose dirvožemiuose (Urtica dioica...). Kituose šaltiniuose minima, kad dilgėlių nereikėtų auginti rūgščiuose dirvožemiuose (Vogl, Hatl, 2003). Kiti ypatumai. Lapija bijo šalnų (šalčio). Augalai pakelia stiprius vėjus, tačiau geriau neauginti arti prie jūros (Urtica dioica...). Labiausiai patinka reguliarūs krituliai (Vogl, Hatl, 2003). Sunkiai išnaikinama (Urtica dioica...). Sėjomaina. Tikslių rekomendacijų apie sėjomainos būtinumą literatūroje nerandama. Senesnio laikotarpio šaltiniuose aptinkamos rekomendacijos sodinti dilgeles po kanapių ir lubinų, nes taip geriau išpurenama dirva. Lubinai ypač rekomenduotini, nes jie sukaupia dirvoje azoto, kuris yra būtinas dilgėlių augimui. Kaip gerai išpurenantys dirvą, rekomenduotini priešsėliai būtų bulvės, cukriniai runkeliai, pašariniai runkeliai. Teigiama, kad dilgėlės sėkmingai gali augti toje pačioje dirvoje neribotą laiką (Vogl, Hatl, 2003). Norint dilgėles pašalinti iš rotacijos, reikia intensyviai dirbti dirvą (aparti rudenį ar pavasarį, keletą kartų įdirbti kultivatoriumi, akėti). Neigiamo efekto po dilgėlių auginamiems augalams nepastebėta (Vogl, Hatl, 2003). Kai kurių mokslininkų teigimu, dilgėlės gali ekonomiškai augti 4 metus toje pačioje dirvoje. Ilgiau auginant jas toje pačioje dirvoje, piktžolės gali sąlygoti jų nykimą. Tačiau yra nuomonių, kad dilgėlės gali augti toje pačioje dirvoje 10-15 metų ir net neterminuotai (ilgas dilgėlių auginimas toje pačioje dirvoje yra galimas tik gerai prižiūrint dirvą) (Vogl, Hatl, 2003). Dirvos dirbimas. Dirva paruošiama panašiai kaip daržovėms ar prieskoniniams augalams (Vogl, Hatl, 2003). Tręšimas. Kadangi dilgėlė yra daugiametis augalas, užauginantis daug žalios masės, tai svarbu, kad dirvoje nestokotų azoto (Vogl, Hatl, 2003). Tad prieš sodinant dilgėles, rudenį gerai būtų patręšti mėšlu. Žemutinėje Austrijoje pirmų auginimo metų dilgėlės buvo tręštos praskiestomis galvijų srutomis N 16 kg ha-1 (1997 m. birželio 26 d. (beveik mėnuo po pasodinimo)), N 23 kg ha-1 (1998 m. balandžio 23 d.), N 34 kg ha-1 (1998 m. birželio 19 d.), N 40 kg ha-1 (1998 m. rugpjūčio 27 d. (po nupjovimo)), N 40 kg ha-1 (1999 m. birželio 4 d.) (Hartl, Vogl, 2002). Schmidtke ir kt. tyrimuose, nenaudojant azoto trąšų, antraisiais auginimo metais sausų stiebų derlius svyravo 2,09-4,93 t ha-1 ribose, pluošto derlius – 0,3-0,6 t ha-1 (Schmidtke ir kt., 1998). Tuo tarpu intensyviai tręšiant azotu (200 kg ha-1 + 100 kg ha-1 N po pirmojo nupjovimo), Vetter tyrimuose sausų stiebų derlius buvo 4,4-7,3 t ha-1 (Hartl, Vogl, 2002). Vokiečių tyrimų duomenimis, auginant dilgėles be trąšų, jos iš dirvos išnešė 100 kg ha-1 azoto (Grundmann, 2007). Azotinių trąšų poreikį gali patenkinti į dilgėlės įsėti ankštiniai augalai (baltieji dobilai) (Vogl, Hatl, 2003). Vokietijoje buvo tirtos trys pluoštinių dilgėlių tręšimo sistemos: purpurinių dobilų (Trifolium incarnatum L.) įsėjimas ir kaulamilčių panaudojimas; komposto panaudojimas bei tręšimas galvijų srutomis bei mėšlu (visuose variantuose naudojama buvo naudojama 100 kg ha-1 azoto). Didžiausi sausų stiebų derliai 4,4 t ha-1 (1999 m.) ir 3,2 t ha-1 (2000 m.) gauti tręšimui naudojant galvijų srutas bei mėšlą. Vokiečių tyrėjai pažymi, jog tręšimas neturėjo didelės įtakos gryno pluošto išeigai iš stiebų, tačiau skyrėsi pluošto kiekis – pirmais metais (1999 m) jis buvo 11,7 % ir 12,5 % antrais metais (2000 m.). Didžiausias pluošto derlius, apie 530 kg ha-1, gautas 1999 m. tręšiant mėšlu (Lehne ir kt., 2001). Kitų tyrimų duomenimis, bandymai gauti azoto (nereikėtų tręšti) įsėjus į tarpueilius dobilus nepasiteisino. Dobilai nepagamino pakankamo azoto kiekio (Grundmann, 2007). Sodinimo laikas, atstumai tarp augalų. Literatūroje nurodomi įvairūs dilgėlių pasėlio tankumai. Žemutinėje Austrijoje daigai iš šiltnamio į lauką buvo išsodinami gegužės 30 d. Sodinta kas 60 cm eilėje, tarpai tarp eilių 1 m (Hartl, Vogl, 2002). Augalai lauke gali būti auginami įvairiais atstumais: 50 x 50 cm arba 40-50-60 cm (eilėje) x 60-70-75 cm, netgi 1-1,5 m (tarp eilių) atstumu vienas nuo kito. Tai gali būti atliekama naudojant specialų įrenginį, skirtą sodinukų sodinimui (pritaikytą kopūstų daigų sodinamąją) (Vogl, Hatl, 2003). Austrijoje pluoštinės dilgėlės, įšaknydintos šiltnamio sąlygomis, į lauką buvo sodintos balandžio mėnesį (Vogl, Hatl, 2003). Laistymas. Pasodinus dilgėlių daigus į lauką, reikia juos palaistyti (Hartl, Vogl, 2002). Sausringu oru laistymas padidintų dilgėlių derlingumą. Dilgėlių laistymas ypač naudingas pirmais auginimo metais (Plant data...) Kova su piktžolėmis. Cheminės priemonės netaikomos. Su piktžolėmis kovojama parenkant tinkamą priešsėlį (nepiktžolėtą) ir tinkamai paruošiant dirvą sodinimui (piktžolės naikinamos dažnu akėjimu). Tankus dilgėlių sodinimas (50x50 cm) į gerai išpurentą dirvą leidžia dilgėlėms greitai užgožti piktžoles. Retas dilgėlių sodinimas (100-150 cm atstumu drauge ar be ankštinių augalų) leidžia gerai purenti tarpueilius ir nereikalauja gero dirvos paruošimo prieš sodinant dilgėles (Vogl, Hatl, 2003). Žemutinėje Austrijoje dilgėlės buvo auginamos ekologiškai, pirmais auginimo metais nuo birželio iki rugpjūčio tarpueiliai buvo akėjami rankomis penkis kartus. Rugpjūčio pradžioje tarpueiliai buvo užsėti baltaisiais dobilais (Trifolium repens), tad pirmaisiais dilgėlių auginimo metais daugiau priežiūros nuo piktžolių nebereikėjo. Antrais ir trečiais augimo metais reikėjo išravėti varpines žoles ir usnis. Antrais ir trečiais augimo metais pavasarį dobilai padengė tarpueilius, vasarą dobilus užgožė dilgėlių atžalos. Dygstančių dilgėlių sėklų bandymuose nebuvo pastebėta. Skirtingų klonų dilgėlės buvo atskirtos į dirvą įkasant plastikines užtvaras (Hartl, Vogl, 2002). Tačiau kituose tyrimuose gautas kitoks ankštinių žolių įsėlio efektas. Dilgėlių tarpueilių užsėjimui panaudojus baltųjų dobilų (Trifolium repens) ir daugiametės svidrės (Lolium perenne) mišinį, o taip pat išbandžius 17 įvairių varpinių ir kt. žolių, dilgėlių stiebų derlius nuo trečių metų mažėjo (Köhler ir kt., 1999). Tas pats autorius pažymi, kad norint sėkmingai dilgėlėms naudoti įsėlį, reikia: kad tarpueiliai tarp dilgėlių eilių būtų 1,5 m; prieš įsėjant įsėlį, iki rudens tarpueiliai turi būti gerai įdirbti, nepiktžolėti; įsėlis neturi intensyviai augti po dilgėlių nupjovimo (nuo rugpjūčio mėn. iki kt. metų balandžio); įsėliui naudoti greitai augančių augalų rūšis sėjamąjį vikį (Vicia sativa) ir purpurinį dobilą (Trifolium incarnata); reikėtų vengti varpinių žolių (Köhler ir kt., 1999). Kova su kenkėjais. Cheminės priemonės netaikomos. Galima rasti dilgėlinukų (Aglais urticae) vikšrų, kurie nugraužia dilgėlių lapus, smulkių kt. kenkėjų pažeidimų. Dilgėlinukų padaryta žala gali būti didelė pirmų metų augimo dilgėlėms, bet jos atsistato labai greitai. Kitų kenkėjų – Vanessa atalanta L., Cynthia cardui L., Doralis urticaria Kalt. – žala dilgėlėms Austrijoje buvo nedidelė (Vogl, Hatl, 2003). Žemutinėje Austrijoje trečiais auginimo metais pasitaikė kenkėjų – dilgėlinukų (Aglais urticae) vikšrų, jie buvo nurinkti rankomis. Rasta ir straubliukų lervų, erkių pažeidimų (Hartl, Vogl, 2002). Žinoma 28 vabzdžių rūšys, kurios gali kenkti dilgėlėms (Nettle...). Ligotumas. Didesnių problemų nekilo. Ligų Peronospora debaryi Salmon et Ware, Pseudoperonospora urticae Lib. Salmon et Ware žala Austrijoje buvo nedidelė (Vogl, Hatl, 2003). Žinoma 14 galimų dilgėlių ligų rūšių, tačiau jų žala neištirta, nes jos nepaplitę (Nettle...). Derliaus nuėmimas. Neaišku, kada reikėtų imti dilgėlių derlių. Žemutinėje Austrijoje pjautos tik antrųjų ir trečiųjų auginimo metų dilgėlės (pirmaisiais metais tinkamo derliaus dar nesuformuoja). Visų klonų dilgėlės pjautos vienu metu (1998 m. rugpjūčio 14 d. ir 1999 m. liepos 25 d.). Po nupjovimų, dilgėlės išleido daug ūglių, tačiau šie ūgliai nebuvo pjaunami, kadangi dažnas pjovimas gali susilpninti augalus (Hartl, Vogl, 2002). Literatūroje teigiama, kad dilgėlių pluoštas gali būti gaunamas jau iš antrų metų dilgėlių derliaus. Vėliau dilgėlės dera eilę metų. Pirmų auginimo metų dilgėlės nepasiekia reikalingo pasėlio tankumo bei pluoštingumo. Antrų auginimo metų dilgėlių derlius gali būti nuimamas liepos-rugpjūčio mėnesiais (Vogl, Hatl, 2003). Teigiama, kad dilgėlės jau tinkamos nuėmimui, kai žemutiniuose žiedynuose sunoksta sėklos. Taip pat teigiama, kad geriausia dilgėles nuimti tada, kai stiebai sudaro 80 % antžeminės masės. Dilgėles reikėtų nupjauti prieš išleidžiant vėlyvuosius ūglius iš lapų pažastų. Papildomi ūgliai nekenkia dilgėlių pluošto kokybei, bet sukelia problemų jo perdirbimui, nes stiebai dėl didesnės žalios masės per lėtai džiūva (Vogl, Hatl, 2003). Dilgėles nuimant vėliau, jų pluoštas nesilignifikuoja, tačiau pluošto kokybė gali suprastėti dėl vykstančio klojėjimosi. Nuimant nesubrendusias dilgėles, per plonus stiebus, taip pat sumažėja pluošto kokybė. Dilgėlės pluoštui imamos tik kartą per metus, nes vėlyvi (vasaros galo-rudens pradžios) ūgliai būtų per ploni, šakoti, pluošto kokybė būtų prasta (Vogl, Hatl, 2003). Pjovimui galima pritaikyti turimas pjaunamąsias. Gali būti naudojamos tos pačios mašinos kaip ir kanapių nupjovimui. Tiksli dilgėlių derliau nuėmimo technologija dar nesukurta (Vogl, Hatl, 2003). Rugpjūčio mėnesį, kai žemesnioji stiebo dalis paruduoja, dilgėlės nupjaunamos dalgine šienapjove į pradalgius. Nupjautos dilgėlės paliekamos lauke išdžiūti. Jei reikia, vartomos rankiniu būdu ar mechanizuotai (šieno grėbliu-vartytuvu). Išdžiovinti iki 20 % drėgnumo stiebai supresuojami į ritinius ar ryšulius. Upytėje atliktų tyrimų duomenys: 2008 m. visų pirmiausiai buvo nuravėtos 2007 m. bandymų lauke įšaknytos ir peržiemojusios dilgėlės. Gegužės 6 dieną dilgėlių daigai su šaknimis buvo perkelti į paruoštą daugiamečiam dilgėlių auginimui lauką. Gegužės 21 d. dilgėlės jau buvo prigiję naujoje vietoje. Taip 60 cm tarpueiliais buvo pasodintos 8 eilės (apie 2,5 aro) tarp augalų eilėje paliekant 60 cm tarpus. Dilgėlių perkėlimas 2008-05-06 Gegužės 21 d. dilgėlės jau buvo prigiję naujoje vietoje. Dilgėlių daigai po perkėlimo 2008-05-21 (kairėje) ir 2008-06-16 (dešinėje) 2008 m. gauti dilgėlių stiebų biometriniai rodikliai pateikiami 1 lentelėje. Vieno augalo stiebų skaičius buvo labai įvairus – nuo 15 iki 79. Šakotų stiebų šakos, kurios buvo prie stiebo apačios ir ilgesnės nei 0,5 m, buvo atskiriamos nuo stiebo ir matuojamas jų ilgis, o tik viršūnėje šakotų stiebų trumpesnės šakos nebuvo atskirai matuojamos. Nukirptų stiebų vidutinis ilgis buvo apie 1,40 m. (be likusios 10-15 cm ražienos), svyravo nuo 0,09 iki 1,94 m. Vidutinis vieno augalo žaliosios masės svoris buvo apie 1 kg, taip iš hektaro susidaro 22,6 t žalios masės. Paskaičiuota, kad absoliučiai sausos masės (stiebų, lapų, žiedynų su sėklomis) iš hektaro būtų gauta virš 10 tonų. Auginant dilgėles pluoštui, rekomenduojama stiebus kloti tik nuo trečiųjų augimo metų, tačiau mus labai domino, ar bus pluošto mūsų tiriamose dilgėlėse. Todėl 2008 m. rugsėjo 3 d., nupjovę (15 pav.). didžiąsias dilgėles, jų stiebus palikome klojėtis ražienoje (16 pav.).  15 pav. Pjaunamos dilgėlės 16 pav. Lauke (ant dilgėlių ražienos) klojėjamos dilgėlės

Šaltiniai: 
Upyte

Partneriai