Parduodamos pluoštinių kanapių  sėklos:

  • GLIANA

Kontaktai pasiteiravimui:

Trumpa pluoštinių augalų auginimo Lietuvoje istorija

Linai ir kanapės bei jų produkcija dažnai minimi XVI – XVIII a. raštuose. Tuo metu iš lietuvių ūkiuose išauginamų linų ir kanapių dalis gero pluošto būdavo sunaudojama savo reikmėms – rūbams, baltiniams, staltiesėms, o dalį pluošto, sėmenų, kanapių sėklų ir drobių parduodavo į užsienį. Didėjant eksportui, plėtėsi linų ir kanapių auginimo plotai, sėmenimis, kanapių sėklomis ir pluoštu valstiečiai apmokėdavo įvairias duokles ir mokesčius. XVI – XIX a. linai ir kanapės buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Jie buvo auginami dvaruose, valstiečių ūkiuose ir kitur, plėtėsi ten, kur buvo palankesnės sąlygos ne tik gamybai, bet ir pardavimui – šiauresnėje centrinės Lietuvos dalyje ir Žemaitijoje. Rašytiniai šaltiniai (V. Dorošenka, 1968) teigia, kad XVII a. pabaigoje viso per Rygos uostą eksportuojamo pluošto lietuviškas sudarė 61 proc., o XIX a. viduryje – 30 – 40 proc. Vienai geriausių sėmenų rinkoje laikyti ir lietuviški sėmenys (K. Gukovskis, 1895). Geros pluošto ir sėmenų kainos skatino Lietuvos valstiečius ir dvarininkus plėsti linų ir kanapių plotus ir didinti produkcijos gamybą. XX amžiaus pradžioje linų ir kanapių paklausa pasaulyje krito, tad sumažėjo auginamų linų ir kanapių plotai bei eksportuojamos produkcijos kiekis ir Lietuvoje. Toliau, keičiantis santvarkoms bei esant kitoms objektyvioms bei subjektyvioms priežastims, linų ir kanapių plotai tai didėjo, tai mažėjo. Daugiausia linų Lietuvoje šiuo laiku buvo auginta 1940 m. – 96,3 tūkst. ha. Po Nepriklausomybės atgavimo linų plotai tai didėjo, tai mažėjo, o po Lietuvos įstojimo į ES sumažėjo labai ženkliai – 2009 metais pluoštinių linų pasėta tik apie 34 ha. Lietuvoje 1956 m. auginta 331 ha kanapių, o 1964 m. pluoštui ir sėkloms kanapes augino keli Panevėžio apylinkių kolūkiai

Partneriai