Parduodamos pluoštinių kanapių  sėklos:

  • GLIANA

Kontaktai pasiteiravimui:

"Pluoštinės dilgėlės: topija ar perspektyvus verslas?

Autorius Eglė LEONOVIENĖ 

 Gerai žinoma nuo seno Natūrali laukinė dilgėlė yra plačiai paplitęs augalas, augantis visur, kur tik įmanoma: išpuoselėtuose gėlių darželiuose, didmiesčio skvere ar miško brūzgynuose, vandens užliejamuose laukuose. Pasaulyje yra žinoma per 40 šio augalo rūšių. Lietuvoje auga tik keturios rūšys, viena jų – pluoštinė dilgėlė. Senovės lietuviai puikiai žinojo šį augalą, tad, kaip ir linus, naudojo įvairiems tekstilės gaminiams. Tačiau istorija byloja, jog labiausia išvystyta dilgėlių tekstilės pramonė buvo Vokietijoje – 1897 m. Bavarijoje buvo patentuota dilgėlių tekstilės perdirbimo technologija. Šioje šalyje buvo auginamos labai didelės dilgėlių plantacijos, o iš jų pagaminti drabužiai buvo aukso vertės – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais siūta karinė apranga lakūnams ir tarnaujantiesiems povandeniniuose laivuose. Po karo plantacijos buvo sunaikintos, o perdirbimo pramonė žlugo – Europą pavergė pigesnis medvilnės pluoštas. Plačios panaudojimo galimybės Pasak Vidos Baltrušaitienės, pluoštinės dilgėlės niekada nebuvo pamirštos, tačiau tik pastaraisiais metais išaugęs vartotojų poreikis ekologiškiems pluoštams, suprastėjusi medvilnės gaminių kokybė (medvilnės pluoštas nuvertintas dėl didelio užterštumo pesticidais), suaktyvėjusi paieška natūralių pluoštų tekstilei savuose regionuose, taip pat ypatingos dilgėlių savybės, kuriomis pasižymi ir iš jų pluošto pagaminti gaminiai, privertė aktyviau dirbti šioje srityje. „Dilgėlė – tai išskirtinių savybių turintis žolinis augalas. Jo pluoštas sudaro 17 proc. augalo masės ir nors nėra toks ilgas kaip kanapių, tačiau penkis kartus geriau išgarina drėgmę, puikiai sugeria prakaitą, yra ilgaamžis. Šias savybes lemia dilgėlės stiebo konstrukcija: jis tarsi vamzdelis – tuščiaviduris. Jei apdirbimo metu pluoštą stipriai susuksime, ertmės užsidarys, o audinys vėsins ir gaivins; jei pluoštas bus lengvai suverptas, nesuspaustas – šildys, – pasakoja tekstilininkė. – Be to, tai šimtu procentu natūralus pluoštas, tinkantis alergiškiems žmonėms – dilgėlės bijo chemikalų, todėl yra ekologiškai švarios!“ Tačiau dilgėlių panaudojimas yra gerokai platesnis – jos žmogui yra naudingos nuo šaknų iki pačių viršūnių galiukų: džiovinti dilgėlių lapai ir sultys naudojami medicinoje hemostaziniams, diuretiniams preparatams, vaistams nuo artrito, reumato, uždegimų gaminti, pluoštas – kraujagyslių, sausgyslių gamyboje. Kosmetiniams muilams, šampūnams, losjonams, kremams gaminti būtini dilgėlių lapai, jie, kaip ir jauni augalai, tinka maistui – salotoms bei sriuboms ruošti, o visas augalas efektyviai tinka pramonėje chlorofilui, gyvulininkystėje – pašarams, sodininkystėje – augalų augimui stimuliuoti bei jų ligų prevencijos produktams gaminti. Verslo idėja „2005 m. dirbau konsultante viename tarptautiniame Europos Sąjungos finansuojamame projekte ir visai atsitiktinai itališkame tinklalapyje aptikau dilgėlių pluošto švarką. Man ši informacija pasirodė labai įdomi. Pradėjau domėtis ir sužinojau, jog Europoje pluoštines dilgėles iki šiol augina vokiečiai ir olandai. Vokiečiai yra patentavę pluoštinę dilgėlę, kuri auga ne kaip įprasta vienu stiebu, o krūmu. Jo aukštis po poros augimo metų pasiekia net 3,5 m. Dilgėlės nemėgsta itin geros žemės, taip pat ji neturi būti pernelyg drėgna ar sausa, netinka joms ir smėlynai. Pasvarsčius, idealesnių sąlygų kaip Lietuvos laukai, šiam augalui Europoje sunku rasti, juolab nedirbamos žemės turime į valias. Pluoštinės dilgėlės – labai perspektyvus verslas ir jo idėja man pavyko užkrėsti UAB „Skalmantas“ vadovus“, – sako dr. Vida Baltrušaitienė. Dilgėlių plantacijai buvo pasirinktas 5 ha žemės plotas Ukmergės r. Meiliūnų kaime. Daigus lietuvaičiai įsigijo iš olandų – šios rūšies dilgėlės yra daiginamos ir sodinamos 10 cm aukščio daigeliais, išaugintais specialiuose vazonėliuose. Specialistė prisimena, kaip sodinimui buvo pritaikyta kopūstų sodinimo mašina. Pagal taisykles daigas nuo daigo turėjo būti nutolęs per 60 cm, o vagos plotis – 70 cm. „Atrodė viskas bus puiku, auginimas nėra brangus, išskirtinės priežiūros nereikia, juk dilgėlė – žolių karalienė – jos nepuola nei vabzdžiai, nei kenkėjai, ne itin mėgsta ir laukiniai žvėrys. Tačiau lauką užpuolė... piktžolės, reikėjo ravėti, bet jos tiesiog „suvalgė“ patentuotas dilgėles ir buvo nutarta lauką užarti. Norint apsisaugoti nuo piktžolių, reikia dilgėles sodinti gerai įdirbtoje, išpurentoje dirvoje, – pasakoja technikos mokslų daktarė. – Atvežtinių dilgėlių savybes apsiėmė toliau tirti LŽI Upytės bandymų stoties specialistai, vienas kitas krūmelis atsirado pas entuziastą ūkininką. Upytės bandymų stoties specialistai apsiėjo be vazonėlių – dilgėlės puikiausiai sudygo dirvoje, paskui buvo persodintos.“ Pluoštinėms dilgėlėms nereikia sėjomainos, jos puikiai auga kelis metus toje pačioje vietoje. Šį augalą rekomenduotina sodinti po raunamų kultūrų: lubinų, bulvių, cukrinių runkelių, burokų ar kitų šakninių augalus, nes taip dirva yra geriau išpurenama. Dilgėlės mėgsta azoto trąšas, todėl patariama pirmus dvejus metus augalą tręšti du kartus, vėliau pakaks ir vieno karto. Didžiausio derliaus sulaukiama po trejų metų. Pradėję pluoštinių dilgėlių verslą lietuviai 2008 m. iš hektaro tikėjosi gauti 4 t išeigą. Trūksta techninės bazės Pluoštinių dilgėlių verslui iškilo ne tik piktžolių problema: kur perdirbti augalus, kaip gauti kokybiškų verpalų? Kaip kanapės ar linai, taip ir nupjauti dilgėlių stiebai turi būti palikti atsigulėti porai dienų lauke – per jas mikrobiniai enzimai suardo stiebo medinę dalį, leisdami lengviau atskirti pluoštą. Šis procesas yra apibrėžiamas kaip mirkymas: drėkina ir džiovina stiebą, įgalindamas iš jo lengviau išgauti pluoštą. Per didelis drėgmės kiekis šio proceso metu gali sukelti permirkymą, kartu suardyti stiebą, pabloginti pluošto kokybę. Bandymai su dilgėlėmis parodė, kad šis procesas yra labai sudėtingas ir nelengvas. „Rumunijoje tam naudojamos specialios vonios su ultragarsu: ką tik nupjauti stiebai yra patalpinami į jas, o po 2 val. žievė atšoka nuo pluošto, belieka nuspausti ir džiovinti. Vėlgi iškyla klausimas: kur ir kaip tai padaryti?“ – susimąsto Vida Baltrušaitienė. Pasak tekstilininkės, šiam tikslui labai tiktų linų perdirbimo įrengimai, deja, Lietuvoje linų niekas jau nebeaugina, o iš septynių perdirbimo įmonių šiandien kol kas gyvuoja tik Panevėžio UAB „Linų agroservisas“. Čia ir sutiko eksperimentams perdirbti nedidelį kiekį išaugintų pluoštinių dilgėlių. Gautas jų pluoštas – sluoksnos pavidalo, tad norint pagaminti kokybiškų siūlų reikia jį suverpti. Vida Baltrušaitienė pasidomėjo, jog artimiausia įmonė, galinti tai atlikti, yra Lenkijoje. Iš suverptų siūlų UAB „Klasikinė tekstilė“ išaudė tekstilės pavyzdžius, kurių metmenys – lino, ataudai – dilgėlių pluoštas. Ilgalaikė investicija „Dilgėlių pluošto bandymus, panaudojimą trikotažo bei tekstilės gaminiams tyrė ne tik LŽI Upytės bandymų stotyje, bet ir KTU, didelio susidomėjimo tiek tarp pramonės verslininkų, tiek tarp ūkininkų sulaukė pluoštinių dilgėlių auginimo projektas, kurį 2006 m. pristačiau kasmetėje „Litexpo“ parodoje „Tekstilė ir oda“. Deja, Lietuvoje kol kas nėra sąlygų šiam perspektyviam verslui vykdyti: reikia suplanuotos valstybės politikos, nemažų ir ilgalaikių investicijų, o rezultatai pradžiugintų tik po 7–8 metų. Dabar dilgėlės nė vienoje pasaulio šalyje nėra auginamos pramoniniu būdu ir jų tekstilės gaminių nerasite nė viename prekybos tinkle – jais kol kas tik ruošiasi nustebinti rinką atskiros Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Suomijos kompanijos. Lietuva turi galimybių auginti dilgėles ir perdirbti jų pluoštą į gatavus gaminius, o mokslininkų darbų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad dilgėlių auginimas tekstilei nėra utopija, o netolima perspektyva, galinti veržliai iš esmės pakeisti žemdirbių gyvenimą Lietuvoje“, – sako technikos mokslų daktarė Vida Baltrušaitienė.

Partneriai